Palangos botanikos parkas (Lankytinos vietos)

Palangos botanikos parkas  - vienas iš gražiausių, turtingiausių, geriausiai tvarkomų parkų Lietuvoje. Įkurtas jis šventojo Birutės miško teritorijoje ir ilgą laiką vietinių gyventojų Birutės parku vadintas (šį pavadinimą palangiškiai nori susigrąžinti).

Parkas užima apie 101,3 ha. plotą, iš jų medynai - 60 ha, pievos - 24,5 ha, gėlynai - 0,5 ha, vandens telkiniai - 1,16 ha. Parkui priklausantys pliažai ir parkai jūros pakrante driekiasi 1,5 km. Įvairios dangos takai ir keliai tęsiasi 18 km.

Palangos botanikos parko teritorijoje yra 8 įvairios paskirties pastatai, 7 skulptūros, daug mažosios architektūros formų, įrengta laistymo sistema, veikia dekoratyvinis apšvietimas.

Parkas išlaikomas iš Palangos miesto savivaldybės lėšų. Priežiūra ir eksploatacija rūpinasi „Palangos botanikos parko“ įstaiga. Parkas įkurtas grafo Felikso Tiškevičiaus rūpesčiu 1895-1898 m. Šventojo Birutės miško teritorijoje.

Simboline parko įkūrimo data laikomi 1897-ieji metai. Parko plano projekto autorius ­ garsus prancūzas architektas Edouard’as Fransua André (1840-1911), kuris kartu su sūnumi René Edouard’u André (1867-1942) kelias vasaras praleido Palangoje ir vadovavo parko įkūrimo darbams. Jiems talkino iš Belgijos atvykęs parkų želdintojas Buyssen’as de Coulon’as.

Palangos Botanokos parko kultūrinę vertę ir meninę sėkmę nulėmė ne vien E. F. André talentas, bet ir parkui parinktos vietos gamtinis ir istorinis unikalumas bei panaudotų parko kūrybinių komponentų gausa ir įtaigumas. Parkas peizažinis. Čia didelė vaizdų ir nuotaikų įvairovė. Rūmai įkomponuoti tarp parko tvenkinio ir istoriškai garsios lietuvių šventovės - legendinio Birutės kalno, nuo kurio atsiveria gražus reginys į jūrą.

Pagrindinis šio parko formantas, kaip anksčiau, taip ir dabar yra buvęs reliktinis pušynas. Meistriškai išvedžioti takai, aikštelėse įrengti gėlynai. Čia, buvusioje Tiškevičių dvaro žemėje, iki šiol nesunaikintas išliko šimtametis šventu laikytas Birutės pušynas, supantis 21 metrą virš jūros lygio iškilusią, legendomis apipintą Birutės kalną. Kaip tik netoli jo, ant vienos iš nedaugelio parko teritorijoje esančių pakilumų, 1897 m. grafai Tiškevičiai pasistatė neorenesansinio stiliaus rūmus. Išryškinant parko peizažų kontrastus apie parko rūmus išplanuotos reguliarios erdvės. Prieš šiaurinį fasadą - didysis parteris, į kurį nusileidžiama laiptais. Jame įrengti gėlynai ir fontanas, stovi „Laiminančio Kristaus“ skulptūra. Iš pietų pusės rūmus juosia pusapvalios formos rožynas, kuris taip pat laiptais sujungtas su rūmų terasomis.

Medeliai į Palangą atvežti iš Berlyno, Karaliaučiaus, kitų Europos botanikos sodų. Dabar vyraujanti parko medynų rūšis, kaip ir anksčiau, yra pušis. Drėgnesnėse vietose auga juodalksnių ir eglių grupelės. Introdukuotų sumedėjusių augalų priskaičiuojama iki 250 rūšių. Natūraliai augančių žolinių augalų parke - 370 rūšių, iš kurių 24 Lietuvoje retos (1992 m. duomenys).

Palangos botanikos parkas pergyveno du pasaulinius karus, daugybę stichinių ir kitų nelaimių, buvo plečiamas ir restauruojamas. Tačiau, nepaisant to, kaip patvirtino ir 1996 m. parką aplankiusi Edouar’o André asociacijos pirmininkė Florence Andre Kaeppelin, išskyrus kai kurias detales, Palangos parkas išsaugojo A. André parkų dvasią.

Kuriant Palngos botanikos parką, formuojant ir išlyginant rūmų terasą, nemažai žemės paimta iš netoliese buvusios pelkės, o jos vietoje įrengtas vaizdingas parko tvenkinys ir sala.

Paskutiniaisiais metais, tvarkant pietinę parko dalį, kuri pereina į miško parką, įrengtas kitas atitinkamo dydžio tvenkinys, formuojami nauji takai, aikštelės ir želdiniai. Medžiai paslaptingai gaubia ir apie 100 m įpiečiau nuo rūmų esantį Žemaičių kalnelį ­ XIV-XV a. senkapius ir šalimais esančią senovinės gyvenvietės vietą.

Visas Palangos botanikos parko ansamblis kartu su rūmais ir sodininko nameliu nuo 1963 m. sausio 21 d. paskelbti architektūros paminklais.

Tvarkant ir prižiūrint parką, daug nuveikė ir čia patirties, įkvėpimo sėmėsi kelios Lietuvos želdynų projektuotojų ir puoselėtojų kartos. Pirmiausia tai Lietuvos pajūrio želdinimo patriarchas M. Daujotas, J. Kuprevičius, J. Gražulis, P. Martinaitis, M. Lukaitienė, L. Čibiras, A. Brusokas, T. Šešelgienė, ir šiandien dar čia sukauptą patirtį jauniesiems parkotyrininkams perteikianti D. Juchnevičiūtė, E. Navys, K. Urbonavičius, A. Sebeckas, R. Pilkauskas, A. Paulauskas bei kiti. E. Andrė sukurtas Palangos parko projektas turėjo būti įgyvendintas kruopščiai atliekant visus jame numatytus darbus, tiksliai išdėstant augalus, sudarant reikiamas jiems augti sąlygas, gerinant dirvą.

Plačiu mastu čia pritaikytas dendrofloros asortimentas - parke augo apie 500 medžių, krūmų ir vijoklinių rūšių. Toks turtingas parkas buvo pirmas Lietuvoje. Su juo užmoju galėjo lygintis tik pagal G. F. Kufaldo projektą beveik tuo pat laiku sodintas didikų Naryškinų Žagarės.

Augalija Palangos parke taip vykusiai išdėstyta, jog jis pagrįstai laikomas vienu iš gamtovaizdiško parko etalonų. J. Gražulis yra rašęs, kad Palangoje „medžiai sodinti grupėmis arba pavieniui, išsklaidant juos aikštėse arba jų pakraščiais. Krūmais sudarytos gražios fantazijos. <...> Sodinant <...> stengtasi nenutolti nuo natūralumo ir <...> suteikti iliuziją visai laisvo gamtos vaizdo <...>. Jei nepradėsi ieškoti šių dekoratyvių augalų, tai taip ir nepastebėsi - atrodo, kad jie lyg ir susimaišę, prisišlieję prie kitų paprastų veislių arba netyčiomis atsiradę aikštėje ar jos pakraštyje”.

Palangoje eksperimentinis Lietuvai augalijos asortimentas išliko ne visas - dalis neprisitaikė prie permainingo Lietuvos pajūrio klimato, daug augalų sunaikino vandalai, ypač per karus bei pirmaisiais pokario metais, kai parkas buvo menkai prižiūrimas. Be to, laikui bėgant, augalai neišvengiamai sensta, žalojami ar net žūva per įvairias gamtos stichijas. Ypač daug nuostolių parkui padarė 1967 m. uraganas.

Per šimtą Palangos parko egzistavimo metų dalis trumpaamžių medžių savaime išnyko. Savo amžiaus ribą jau pasiekė dalis tuopų, beržų (iš lankytojus žavėjusių popieržievių beržų išliko tik vienas), senatviškai skursta geltonžiedis kaštonas, didžioji Palangos retenybė kladrastis. Daug žalos čia pridarė grybelinė „guobinių maro” liga, nušlavusi iki 0,5 m skersmens ir daugiau kaip 20 m aukščio siekusias guobas ir skirpstus, grasanti jų giminaitėms vinkšnoms, drėgnoje tvenkinių aplinkoje išaugusioms iki 40-60 cm storio ir apie 25 m aukščio. Paskutiniais metais parko egles stipriai nuvargino sausros.

Palangos botanikos parko darbuotojai rūpinasi, kad parke būtų auginama pamaina senstantiems medžiams, kad sunykusiųjų vietą užimtų nauji sodinukai.

Palangos parke yra išlikusių daug dendrofloros rūšių ir formų. Tai laiko išmėgintas aukso fondas Lietuvos dendrologijai ir parkotyrai, neturįs sau lygių Lietuvoje (išskyrus botanikos sodų kolekcijas ir naujuosius dendroparkus - miškų instituto Girionyse ir entuziasto K. Kaltenio Skinderiškėje (Pajieslyje).

Lietuvos parkotyrininkas A. Tauras yra nurodęs, kas Palangos botanikos parke galima žavėtis ne tik visiems įspūdingais pušynais, bet ir prie tvenkinio augančiais juodalksniais, meniškais medynų ir grupių kontūrais, prie kurių „žalių sienų maloniai kontrastuoja įvairūs augalai savo skirtingomis formomis ir atspalviais”, senų kaštonų, vinkšnų, sidabrinių ir platanalapių klevų žaismu, popieržievių beržų kontrastu, raudonžiedžių kaštonų egzotiškumu, dekoratyviųjų krūmų gausa ir įvairove.