Seniai labai seniai Baltijos jūroje gyveno didžiulė jūrų
pabaisa, kuri skandindavo pakrantės žvejų laivus, plėšydavo tinklus ir
išbaidydavo žuvis. Žvejai negalėjo pagauti žuvies ir grįždavo tusčiomis iš
jūros, todėl žmonės buvo labai skriaudžiami šios didžiulės jūrų pabaisos ir
ilgą laiką kentėjo jos piktadarybės. Kuršių žmonės neižnojo, kaip nuo tos
pabaisos apsiginti ir ją nugalėti.
Viename žvejų kaimelyje gyveno mergaitė milžinė. Ją visi
žmonės vadino Neringa. Mergaitė milžinė buvo labai geros širdies, drąsi,
darbšti ir padedanti visiems to kaimo gyventojams. Kai tik ją pasiekė žinia
apie jūros pabaisos daromas blogybes, Neringa labai supyko. Ji tvirtai
nusprendė padėti Kuršių žmonėms ir leidosi į kelione, pas pabaisą.
Beeidama per kaimus, jinai matė, vargstančius ir
skurstančius žmones. Kol nukeliavo iki tos vietos kur gyveno jūrų pabaisa,
mergaitė milžinė sugalvojo, kaip šią pabaisą nugalėti. Ji sėmė smėli, pylė, į
savo prijuostę, ir įsibridus į Baltijos jūrą, pylė, ilgą ir aukštą smėlio
pylimą. Šis pylimas turėjo atskirti didžiulę, jūrų pabaisą nuo žmonių.
Kuršiai labai džiaugėsi ir buvo labai dėkingi mergaitei
milžinei, todėl atsiradusi pusiasali pavadino jos vardu - Neringa. Tarp
pusiasalio ir pakrantės esančios marios vadinamos Kuršių mariomis. Jose žmonės
plaukioja laivais, gaudo žuvis, maudosi ir prisimena sumanę, mergaitę, milžine,
kuri apsaugojo juos nuo piktos Baltijos jūros pabaisos.